Pratarmė ir padėkos žodis

Tūkstantmečių sandūroje, gavus apie 75 000 antraštinių žodžių apimties kompiuterinį „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ variantą, kuris 1993-čiaisiais metais buvo parengtas Lietuvių kalbos instituto kartu su Matematikos ir informatikos institutu, atsirado galimybė pradėti rašyti šį „Lietuvių–vengrų kalbų žodyną“. (Dėl to nuoširdžiai dėkoju tuometiniam Lietuvių kalbos instituto direktoriui prof. habil. dr. Algirdui Sabaliauskui ir tuometiniam Matematikos ir informatikos instituto Mokslinių tyrimų automatizavimo laboratorijos vadovui dr. Valentinui Černiauskui. Be to, reiškiu padėką įmonės „Morphologic Kft“ direktoriui dr. Gáborui Prószéky’iui, kuris mane apmokė kompiuteriu rengti žodyną bei nuo pirmos akimirkos pagelbėjo mūsų darbui techniniais klausimais). Ši pagrindinio lietuvių kalbos žodyninio fondo duomenų bazė – be kurios net nebūčiau galėjęs pradėti darbo – sudarė žodyno pagrindą: ne tik jame pateiktų žodžių dauguma, bet ir visais iliustraciniais pavyzdžiais. Tai buvo tas branduolys, kuris vėliau buvo papildytas „Lietuvių kalbos dažnumų žodyno“ duomenimis, taip pat įtraukta daugiau nei tūkstantis informatikos terminų, vulgarizmų, slengo ir kitų pasakymų, įdėti populiariausi lietuvių vardai ir svarbiausi geografiniai vardai.

Nuo 2003-čiųjų metų prie darbo prisidėjo trys mano bendradarbiai. Pirmoji – dr. Aranka Laczházi, pasitelkdama Lietuvių kalbos instituto Leksikografijos centro vyresniosios mokslo darbuotojos dr. Ritos Šepetytės geranorišką pagalbą, atidžiai skaitė ir taisė jau parengtas žodyno dalis. Antrasis redaktorius buvo Budapešto Lorando Etvešo universiteto (Eötvös Loránd Tudományegyetem) lietuvių kalbos lektorius Ričardas Petkevičius, kuris atliko labai didelį ir sudėtingą darbą – sutvarkė žodyno straipsnius, apjungė antraštinius žodžius lizdiniu principu. Pagaliau baigiamajame etape prisidėjo ir redaktorė Beatrix Tölgyesi. Šios nedidelės komandos nariai – be kurios vargu ar žodynas būtų įmanomas – tarpusavyje bendradarbiaudami parengė žodyną.

Dėkojame taip pat Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros lektorei Joanai Pribušauskaitei už pateiktas kalbines lenteles, kurios sudarė pagrindą parengiant galutinį jų variantą.

Kiekvieno iš Jų indėlis padidino žodyno vertę, už kurio klaidas ar trūkumus aš vienas pats prisiimu atsakomybę.

Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos Respublikos ambasadoriui Budapešte ponui Dariui Semaškai, kuris, žinodamas apie rengiamą žodyną, su neįprastu diplomatams dėmesiu pasirūpino sudėtingais leidybos reikalais. Jo dėka buvo užmegzti Vengrijos mokslų akademijos Literatūros instituto bendradarbiavimo santykiai su Lietuvių kalbos institutu. Vilniaus instituto direktorė doc. dr. Jolanta Zabarskaitė bei Leksikografijos centro vadovė dr. Zita Šimėnaitė susidomėjo žodynu ir pripažino, kad jis yra vertas išleisti. Tokiu būdu dviejų institutų bendradarbiavimo sutarties pagrindu Budapešte parengtas „Lietuvių–vengrų kalbų žodynas“ išspausdintas Vilniuje kaip bendras abiejų institutų leidinys. Todėl paskutinis nuoširdus padėkos žodis tebūnie pasakytas ne tik Vilniaus institutui, bet ir manajam institutui, suteikusiam man galimybę atlikti šį darbą.

Budapeštas, 2007 m. gegužė Endrė Bojtaras